gruodžio 19, 2010
Pirmosios Kaledos
Kaledos visiems asocijuojasi su vaikyste, grazia ziemos pasaka, kuomet visi tampa geri, dosnus, saltos sirdys istirpsta paveiktos uzuojautos silpnesniam, nuskriaustam gyvenimo. Kaledos kupinos tikejimo ir vilties, kad slapciausi musu troskimai virs tikrove. Pamenu kaip laukdavau sios sventes. Buvau laimingas vaikas, nes mano tevai man sukurdavo pasaka, kurioje as galejau dalyvauti realybeje. Ilgai tikejau tuo, ilgai gyvenau tikedama pasakomis ir stebuklais. Pamenu kaip is manes juokesi mokyklos draugai, kai as budama dar kokiu 11 metu irodinejau, jog Kaledu senelis ir jo pagalbininkai yra tikri, neisgalvoti personazai. Kadangi buvau is tiesu maciusi tikra nykstuka, atbegusi pas mane per ziemos pusnis, galejau tvirtai irodineti savo tiesa. As ir pati nenorejau prarasti to tikejimo, kuris man teike tiek daug dziaugsmo. Norejau islaikyti tai kuo ilgiau. Dabar budama suaugusi, istekejusi moteris, ar lygiai taip pat stipriai tuo tikiu, strykcioju is laimes pabudusi ryte ir zaidziu kaip mazas vaikas, nes man tai teikia laime.
Apie Kaledas ir ju svarba galeciau kalbeti visa menesi ir vis tiek nepritrukciau zodziu, juolab, kad siemet jos bus kiek kitokios. Siemet mano svajone sutikti Kaledas savo namuose virto tikrove. Ilgai sukau galva kaip papuosiu Kaledine eglute. Ja perkame gyva ir dabiname visokiais parduotuviniais zaisliukais. Siemet norejosi kazko kito, kazko jaukaus ir silto. Pirmiausia mano ruosimasis Kaledoms prasidejo nuo uzuolaidu svetaineje uzsakymo. Suderinome su dizainere medziagas, sugeneravome idejas. Savaites begyje tureciau papuosti savo langus dekoratyvinemis lengvomis uzuolaidomis. Laukdama ju suku galva kaip atrodys mano eglute. Po savaites suzinau, kad siemet uzuolaidu negausiu, nebent pasirinkciau kita medziaga. Nusprendziau neskubeti ir laukti to, ko noriu. Planas keiciasi, reikia viska permastyti is naujo. Beje, vonios spintele jau yra, taciau ir ji ne tokia, kokia turejo buti, dureles turetu buti pakeiciamos naujomis. Laukiu ju su nekantrumu, pamazu ieskau sviestuvu. Velgi naujiena ne pagal plana – dureles bus tik po nauju metu. Kagi, nieko nepadarysi, turesiu ka veikti po Kaledu. Bet eglute zinau, kad tikrai bus. Sugalvojau ja puosti nertomis snaigemis ir stikliniais zaisliukais. Apsidziaugiau kai mama sutiko man nunerti snaigeles. Nusipirkau stikliniu zaisliuku, siaudinuku, elektrine zvakide. Pervilkau kresla, nusipirkau nauja patalynes komplekta. Namai pamazu grazeja, o po Kaledu tikiuosi, kad juose atsiras dar keletas naudingu detaliu. Nusprendziau, kad siemet to visiskai pakaks.
Kalbant apie tai, kas ne pagal plana, guodziu save, kad turesiu dar neispildytu svajoniu, apie kurias gera galvoti. Nors zmones daznai nori daug visko ir is karto, as manau, kad reikia dziaugtis smulkmenomis, kurias sudejus kruvon sudaro didziaja dauguma. Smulkmenu esam linke nepastebeti, o didelius darbus greitai pamirsti. Prisimename kaip kazkada buvo gera tik tuomet, kai nutinka nelaime ar atsitinka kazkas netiketo, nemalonaus. Norime sugrazinti tai, kas buvo anksciau, taciau to padaryti nei vienas negalime. As kasdien taip skubu, noriu uzpildyti kiekviena savo gyvenimo minute, bet pavargstu. Jauciu, kad viskas, ka darau yra beprasmiska, nebent as suteikiu laime sau ir dovanoju ja kitam. Dabar esu namuose, man silta, uz lango palengva krenta snaiges. Vis zvilgteliu i savo eglute, ji man tokia brangi, puosta mamos nertomis snaigemis, is kuriu sklinda jos ranku siluma, mintys apie mane, apie tai, kas is tiesu svarbu ir brangu gyvenime. Esu saugi, nes turiu brangius zmones. Daugiau man nieko nereikia, mano sirdis pilna laimes.
