liepos 24, 2011
Puošmenos
Kiekvienas žmogus nori būti gražus. Vieniems svarbu jų išorinis grožis, kiti labiau rūpinasi taip vadinamu “vidiniu” grožiu. Žmogaus sugebėjimas pateikti save yra labai svarbus šiandieniniame gyvenime. Ankstesniais laikais save realizuoti buvo sunkiau. Žmogus buvo varžomas steriotipų, nusistovėjusių normų, politikos, tikėjimo… Šiandien turime didesnę laisvę elgtis kaip norime. O ir tolerancija iš šalies stipriai pažengusi į priekį. Galimybės ir pasirinkimas milžiniškas. Kartais net nebežinai pats, kokiu čia dabar būti, ką bedaryti, ką bepasirinkti. Pasirinkimo ir madų vėjai įsuka į savo sūkurį ir neretai žmogus tampa to kokteilio dalimi. Pažvelgus į šoną, nebematai nei išorės, nei dvasios. Panašiai ir namuose. Reikia kokios nors detalės, kad ir šviestuvo, nuėjai į pirmą pasitaikiusia parduotuvę, greičiausiai į vieną artimiausių ir populiariausių, nes mums šiandieniniame gyvenime, atrodo laisviems žmonėms, vis viena patinka sekti minios keliu, ir pamačius akcijinę prekę, nusiperki. Parsitempi namo tą rakandą. Pasižiūri, kad gal ir nelabai kaip atrodo, bet nuramini širdį, kad bent jau sumokėjai mažiau nei kainavo ir nusprendi kada nors ateityje pasikeisti į sau patinkantį. Na ir kur gi čia laisvė, kur grožis, kur dvasia? Štai dar ir mano namuose nėra viskas išbaigta. Baksnoja žmonės į nukarusius elektros laidus, grūmoja, kaip aš taip galiu tokiam gražiame ir tvarkingame bute be šviestuvų gyventi. Tai lyg tas pats, kas pasipuošti gražia vakarine suknele ir apsiauti pliažo šlepetėmis. Deja aš negaliu nusipirkti šviestuvo, kuris man patinka. Širdis neleidžia išleisti tiek pinigų, nes žinau, kad galiu rasti kažką tokio, ko ieškau, kažką, kas bus ne šiaip sau nupirktas šviestuvas, bet dar ir turės atsiradimo mano namuose istoriją. Taip ir buvo. Važiavome į Rygą, vežėme artimuosius i oro uostą. Atsikėliau anksti ir pareiškiau, kad noriu važiuoti kartu. Man žūt būt reikėjo sugrįžti į tas nuostabias Rygos senamiesčio parduotuvėles. Važiavome baisiai nepatogiai susigrūdę, miego trūko, bet tikslas buvo svarbiau visko. Tai buvo iš tiesų nuostabus pavasario rytas. Nuvažiavome labai anksti. Nebuvo nė 8 val. ryto, kai mes jau slampinėjome Rygos senamiesčio gatvelėmis. Viskas buvo uždaryta, iš po smagios nakties dar švaistėsi neišsiblaivęs jaunimėlis. Pavaiksčiojome po parką, sušalome, tad nusprendėme nebelaukti. Atkėlėme parduotuvių “patikrinimą” kitam savaitgaliui. Praėjus savaitei vėl buvau pasiruošusi kelionei. Dėl netikėtų nesklandumų išvažiavome gan vėlai. Teturėjau valandą praeiti pro savo mėgstamas parduotuves. Tik valandą! Kai aš jose galėčiau praleisti ištisą dieną. Ką galima surasti per valandą? Vien priimti sprendimui tiek laiko neužtenka, o dar surasti…Užėjau į visai nedidelę šviestuvų parduotuvę. Tokią įdomią, dar nematytą. Ir pamačiau tai, ko ieškojau. Iškart pasakiau – imu. Tai buvo vienas iš retų atvejų kai aš taip greitai apsisprendžiau. Pardavėja paprašė apsukti ratą kol nukabins šviestuvą ir supakuos. Paprastai aš išėjus iš parduotuvės persigalvoju (ir tikriausia ne aš viena tokia), bet šį kartą mes grįžome ir nusipirkome daiktą, kuris papuošė mano namus ir papildė mano prisiminimų bagažą. Manau, kad šioje situacijoje pasiekiau maksimalų rezultatą. Ko negalėčiau pasakyti apie savo vonios šviestuvus. Bra šviestuvų ieškojau labai ilgai. Radau tai, kas man patinka JAV elektroninėje parduotuvėje, jau anksčiau buvau įkėlusi fotografijas. Pabijojau pirkti katą maiše. Todėl pasielgiau populiariai. Nusipirkau akcijinius šviestuvus, perdažiau baltai. Kol kas jie paslepia nukarusius laidus ir nebado akių svečiams. Kai rasiu tuos, kurie man tiks ir patiks, mesiu laukan nė nedvejojusi. Bet kol kas esu rami ir patenkinta. Tobulumui ir tobulėjimui ribų nėra, aš vis dar paieškose…
